Kodėl 80 % žmonių meta tapybą pagal skaičius ir kaip netapti vienu iš jų 

Kodėl mes iš tikrųjų metame tapyti?

Ne todėl, kad mums trūktų talento ar kantrybės. O todėl, kad tam tikru momentu viduje įsijungia „vadybininkas“, kuris šnibžda: reikia pabaigti, reikia gražiai, reikia užbaigti iki galo...

Ir viskas... 🥲 pomėgis virsta projektu su griežtais rodikliais ir terminais. O tai tiesus kelias į perdegimą. Paveikslas tampa „antrąja pamaina“, ir smegenys pradeda jį sabotuoti.

Užsiplikote kavos, žvilgtelite į paveikslą kampe ir viduje kažkas suspaudžia: „Na va, vėl mečiau. Užsidegiau, išleidau pinigus, o galiausiai stovi ir renka dulkes.“ Ir viskas, vakaras sugadintas. Užuot atsipūtusi, pradedate save graužti už tai, kad „vėl metėte pusiaukelėje“.

Pomėgis kažkaip nepastebimai virto dar viena užduotimi begaliniame darbų sąraše. Kažkur šalia „sumokėti už komunalines paslaugas“ ir „užeiti į vaistinę“. Taip negalima, paveikslas – ne darbas. Tai vieta, kurioje jums turi būti gera.

Kaip susigrąžinti teisę tiesiog piešti, o ne „vykdyti planą“?

Leiskite sau jo niekada nepabaigti. 🙂 Skamba keistai, bet būtent nuostata „privalau pabaigti“ užmuša bet kokį norą artintis prie rinkinio. Pabandykite šiandien prisėsti ne dėl rezultato, o tiesiog tam, kad pradėtumėte. Dešimčiai minučių, nustatykite žadintuvą. Daugiau negalima! Nereikia sėdėti iki nugaros skausmo ar kol akyse aptems.

Paruoškite darbo vietą. Jei tam, kad pradėtumėte, reikia lipti ant kėdės prie spintos pasiimti dėžės ir pusvalandį ruošti vietą – nepradėsite. 😀 Padarykite taip, kad viskas būtų po ranka: paveikslas, dažai, teptukas. Kad būtų galima prisėsti tiesiog porai minučių tarp kitų darbų.

Sukurkite atmosferą. Kartais baisu likti vienam su savo mintimis. Įsijunkite įdomią tinklalaidę  arba muziką, kuri jums patinka. Kai galva užimta kažkuo kitu, kūnas atsipalaiduoja, prasideda ta pati meditacija – būsena, kai tiesiog gera.

Palikite „neužbaigtą geštaltą“. Specialiai pabaigoje nenudažykite kokio nors „centimetro, kurį tikrai reikia užbaigti“. Mes viduje turime tokį bruožą – be galo nemėgstame „uodegų“. Rytoj tas centimetras pats jus susigrąžins į kėdę.     Pradėkite nuo lengvų vietų.

Neherojizuokite ir nebandykite iškart ištaisyti to, kas atrodo netvarkinga, nepradėkite nuo sudėtingų plotų. 🙏 Raskite vietą, kur viskas aišku: didelis elementas, fonas, malonus atspalvis. Kai rankos daro kažką įprasto, baimė „viską sugadinti“ išnyksta. Pakeiskite perspektyvą.

Beje, apie baimę: įpusėjus bet koks paveikslas atrodo abejotinai. Tai normalu! Tiesiog atsitraukite porą metrų. Iš arti matomos tik klaidos ir nelygūs potėpiai, o iš tolo – visa istorija. Tikriausiai paveikslas jau dabar daug įdomesnis, nei atrodo sėdint prie jo prigludus.

Apibendrinimas
Jūs neprivalote per vieną vakarą nutapyti šedevro. Paveikslai užbaigiami ne geležine valia, o po truputį, tarp kitų reikalų ir su teise klysti.

Pabandykite šiandien tiesiog prieiti prie jo... Padarykite bent vieną potėpį. 🥹 Pamatysite, po valandos pastebėsite, kad iš kaltės jausmo neliko nė pėdsako, o štai malonumas atsirado.

O jei jaučiate, kad siužetas visiškai „nelimpa“, pabandykite persijungti. Žinote, kaip su knygomis – kartais skaitome dvi vienu metu: vieną rimtą, kitą – sielai.

Dėliokite mozaiką arba puzles. Tai tokia pati meditacija, bet rankos atlieka kitus judesius, smegenys persijungia, išnyksta monotonijos ir rutinos pojūtis.

Užsukite į mūsų katalogą, ten kaip tik atvyko naujos puzlės ir mozaikos tiems, kurie nori naujovių.